Palemono mazgas. Palemono legendos periferinis turinys

Palemono legenda standartinė XVI a. legendinė etninė ideologema. Šiame darbe siekiama susitelkti ne į Lietuvos metraštyje įterptos Palemono legendos kritiką, o į turinio analizę. Analizuojamos lietuvių (prūsų, žemgalių) ir apskritai baltų kilmės versijos, kurios Lietuvoje, Lenkijoje ir Vakarų Europoje buvo žinomos iki Palemono legendos, iki XVI a. pirmosios pusės. Parodoma, kad legendoje slypi religijų istorijos medžiaga, atspindinti žodinę tradiciją, kuri koreliuoja su lietuvių bei prūsų mitologija. Mitologiniai atitikmenys, leidžia kelti prielaidą, kad jų buvimas Lietuvos metraštyje yra pagrįstas tradicija. Legenda atpasakojo ir niekus, ir laiko sąlygotas kompiliacijas, tačiau ji perpasakojo tradiciją. Darbe mėginama rekostruoti, kas buvo pasakojama, iš to, kas buvo užrašyta. Atkuriamos pranykusios perpasakojimų detalės, kurios buvo atmestos kaip trukdančios ręsti darnų lietuvių kilmės iš romėnų rūmą. Darbe programiškai žiūrima į legendos periferiją, kur išsibarsčiusios nuoskalos, liudijančios, kas buvo atmesta ir vardan ko. Teigiama, jog Palemono legenda neatitinka istoriografinės kritikos. Išvada yra ne ta, kad Palemonas atvyko, sukūrė čia Lietuvą ir ėmėsi valdyti. Išvada ta, kad būsimosios Lietuvos teritorijos nebuvo izoliuotos nei nuo Romos, nei nuo jos vidinių problemų, nei nuo graikų kolonijų Pajuodjūryje, nei nuo Gintaro kelio. Jos virė politiniame etniniame katile, ir Romos egzistavimas jautėsi stipriai. O Polemonas II greičiausiai ir buvo atvykėlių vadas. Taip legenda įgyja istorinį pagrindą ir leidžia teigti, kad baltų genčių izoliacija yra mitologinė.