Pagonybė Lietuvoje. Moteriškosios dievybės

Remdamasi archeologijos, etnografijos, kalbotyros ir kitų šaltinių duomenimis, autorė nagrinėja lietuvių pagoniškosios pasaulėžiūros ištakas ir jos pokyčius įvairiomis ekonominėmis, socialinėmis ir geografinėmis sąlygomis, aprašo matriarchatinėje santvarkoje susiklosčiusius moteriškųjų dievybių vaizdinius ir joms skirtas apeigas. Pasakojama apie gamtos ir atmosferos, vandenų, žemės, ugnies, dangaus, gimimo, gyvenimo ir mirties deives, po vieną skyrių skirta bičių deivei Austėjai, namų deivėms ir kitoms įvairias žmogaus gyvenimo ir veiklos sritis globojusioms dievybėms, atskirai aprašytos raganos. Pažymima, kad seniausi lietuvių religiniai vaizdiniai formavosi augalinio ir kitokio maisto rankiojimo bei medžioklės, vėliau - kaplinės žemdirbystės ūkio ir matriarchato sąlygomis, kai pagrindinė gamintoja, kultūros elementų kūrėja, apeigų atlikėja buvo moteris. Tuo metu klostėsi ir plėtojosi moterų deivių panteonas, kur svarbiausią vietą užėmė Didžioji motina gimdytoja ir žemės deivė Žemyna. Visos deivės turėjo savo veiklos sritis. Jų žinioje buvo dangus, žemė, vanduo, ugnis. Vienos deivių jų rūpinosi žmonijos, gyvūnijos, augmenijos gimimu, egzistavimu, mirtimi. Kitų deivių veiklos sritis buvo per nuolatinę gimimų ir mirimų kaitą palaikyti vaisingumą, Visatos gyvybės nesibaigiamumą. Deives siejo vienas tikslas - saugoti ir išlaikyti Visatos amžinumą, kad gyvasis pasaulis niekuomet nesibaigtų. Autorė pažymi, kad matriarchato laikotarpiu buvo sukurtas ir su dievybių kultu susijęs menas, deivių simboliai, joms skirtos apeigos.