Negeski, švyturio ugnele : eilėraščiai

Rinkinyje autoraus atsisakyta primesto ideologinio teziškumo. Nors silabotoniką pakeitė verlibras, tačiau konkrečios detalės, elegiškas tonas sieja Matuzevičiaus poeziją su neoromantine tradicija. Eilėraštis virsta monologu, fiksuojančiu ir įspūdį, ir būseną; tylus susimąstymas pristabdo jaunystėje buvusį melodingą eilučių bangavimą. Dažnai eilėraštyje bandoma grįžti į pradinį laiką, į tėviškę, ieškoma tikslesnių detalių savitam tėvynės paveikslui, kurį neretai simbolizuoja konkretūs vietovardžiai. Tik gimtųjų namų pastovumas (tradicinė jo išraiška – vakarienės stalas) šildo nuvargusį, o atsakomybė tėvynei ir istorijai saugo nuo kasdienybės apnašų.