Lietuvininkų kraštas

Šis leidinys skiriamas vakarinių lietuvių, kurie save vadino lietuvininkais, o savo gimtąjį kraštą – Mažąja Lietuva, istorijai, gyvenimo būdui, kalbai, papročiams aprašyti.

Jų gyventas plotas apėmė Nemuno žemupio, Priegliaus vidurupio ir aukštupio baseinus: nuo Klaipėdos iki Geldapės ir nuo čia linija iki Šventapilio Aistmarių pakrantėje. Mažosios Lietuvos branduolį sudarė Klaipėdos, Tilžės, Ragainės, Įsruties ir Labguvos apskritys. Nuo seno šiose žemėse gyveno baltų (lietuvių, skalvių, nadruvių, sembų, kuršių ir kt.) gentys, iš kurių VI–XV a. ir susiformavo lietuvininkų etnosas. XIII a. lietuvininkų kraštas buvo pavergtas Vokiečių (Kryžiuočių) ordino. Po Žalgirio mūšio sudarytos Melno taikos (1422 m.) jis ir liko Ordinui. 1525 m. didžiajam Ordino magistrui Albrechtui Brandenburgiečiui vietoj katalikybės priėmus protestantų tikėjimą ir paskelbus Ordino valstybę pasaulietiška Prūsijos kunigaikštyste (hercogyste), lietuvininkų kraštas dar buvo vadinamas ir Prūsų Lietuva. Vokiečių valdomoje Prūsijos kunigaikštystėje (1701–1918 m. – karalystėje) Mažoji Lietuva sudarė tarsi atskirą valstybėlę su skirtingo etnoso gyventojais. Sunkiomis priespaudos sąlygomis jie išsaugojo savo kalbą, papročius, lietuvišką gyvenimo būdą, pasaulėjautą ir sukūrė savitą kultūrą, kuri gaivinamai veikė ir šalia esančios Didžiosios Lietuvos kultūrą.