Laikinoji sostinė lietuvių literatūroje

Šio tyrimo objektas yra laikinoji sostinė – ne istorinis tarpukario Kaunas, bet literatūrinis jo antrininkas, sukonstruotas pagal savitus meninio pasaulio principus.

Literatūrinis miesto paveikslas visada yra perlaužtas per individualios sąmonės prizmę, čia svarbų vaidmenį atlieka rašančiojo aksiologinė sistema, pasaulėvaizdis; įtaką jam daro ir konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis susiformavusi kolektyvinė savimonė bei istorinės atminties būklė. Kitaip tariant, literatūra ne tik fiksuoja specifinius miesto tikrovės bruožus – joje įsispaudžia konkretaus laikotarpio individualiai ir kilektyvinei sąmonei būdingas santykis su konkrečia urbanistine erdve.

Tokiu būdu literatūra leidžia šiandienos skaitytojui pažvelgti į laikinąją sostinę jos amžininkų, pokario išeivijos ar sovietmečio rašytojų akimis, o literatūrologui teikia medžiagos istorinės tarpukario Kauno vaizdinio raidos rekonstrukcijai.