Etnografinis opartas: tekstilės tradicija

1930-aisiais – Vytauto Didžiojo – metais dailės istorikas, Lietuvos profesionaliosios muziejininkystės pradininkas ir Kazio Varnelio mokytojas Paulius Galaunė lietuvių liaudies audinius susiejo su tapyba, nes juose įžiūrėjo du svarbiausius meninius elementus: spalvą ir piešinį – grafinį raštą, kilusį iš linijos. Paroda „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“ aktualizuoja šiuos autentiškos XIX a. – XX a. I p. lietuvių optinių raštų tekstilės aspektus ir kuria vizualines sąsajas su Kazio Varnelio optinėmis kompozicijomis.

Optiniu menu, arba opartu, vadinama XX a. 7 dešimtmečio abstrakčiosios dailės kryptis, pagrįsta regėjimo fiziologija ir psichologija. Šią meno srovę charakterizuoja siekis drobės plokštumoje sukelti gilumos, judėjimo, pulsavimo, mirgėjimo įspūdį, sukuriamą individualios žiūrovo akies, sujungiančios atskiras geometrines figūras į raibuliuojančius raštus. Paroda ieško atsakymo į klausimą, kodėl žmogus norėjo kurti tokias vizualines žaismes, paversti plokštumą sfera, panardinti žvilgsnį į bedugnę perspektyvą, juk iš tikrųjų optinės iliuzijos kūrimo technikos atsirado gerokai anksčiau nei jas XX a. 7 dešimtmetyje išgrynino ir konceptualizavo oparto meistrai. Abstrakčioje optinio meno meistro Kazio Varnelio tapyboje taip pat nesudėtinga įžvelgti lietuvių liaudies meno, ypač tekstilės, įtaką, o jo darbus vertinti kaip tradicinių ornamentų ir konstruktyvių industrinių struktūrų jungtį.