Balso sodai : Eilėraščiai

Tai antroji poetės eilėraščių knyga. Joje einama maksimalistinio dvasingumo keliu: bandoma trumpinti „sielų kolektyvinį makiažą“, „nepasiduoti geležiniams vikšrams, ardantiems / dvasios tylos voratinklį“. Visa tai išreiškiama pabrėžtinai lakoniška ir atvira poetine kalba. Svarbus yra ir ėjimas – vieškeliu į gimtinę, į šeimą bei vaikystę, iš kur išsinešta „daug šviesių veidų“, stiprios dvasinės šilumos ir pagarbos protėvių giesmynui.